Popieþius Benediktas XVI. Laiðkas pradedant Kunigø metus Jono Marijos Vianëjaus 150-øjø dies natalis metiniø proga
 
 Brangûs broliai kunigai!

Per artimiausià Švenèiausiosios Jëzaus Širdies iðkilmæ, penktadiená, 2009 m. birþelio 19-àjà, tradiciðkai skirtà maldai uþ kunigø ðventëjimà, Jono Marijos Vianëjaus, visø pasaulio klebonø globëjo (1), 150-øjø dies natalis metiniø proga norëèiau oficialiai paskelbti Kunigø metus. Šie metai, kuriais trokðtama paskatinti visus kunigus viduje atsinaujinti, idant Evangelija ðiandieniame pasaulyje bûtø liudijama dar galingiau bei veiksmingiau, baigsis 2010-aisiais, vëlgi per ðià iðkilmæ. „Kunigystë yra Jëzaus Širdies meilë“, – mëgo sakyti ðventasis Arso klebonas (2). Šis jaudinantis pasakymas leidþia mums, kupiniems ðvelnumo bei dëkingumo, prisiminti, kokia neiðmatuojama dovana kunigai yra ne tik Baþnyèiai, bet ir visai þmonijai. Turiu galvoje visus kunigus, kurie kasdien nuolankiai siûlo krikðèionims ir visam pasauliui Kristaus þodþius bei darbus, stengdamiesi savo mintimis, valia, jausmais ir visa gyvensena bûti tokie, kaip jis. Kaip bûtø galima nepabrëþti jø apaðtaliðkojo triûso, nenuilstamos ir nematomos tarnystës ir ið principo visuotinës meilës? Ir ar neverta paminëti narsios iðtikimybës daugybës kunigø, kurie, net supami sunkumø bei nesupratingumo, lieka iðtikimi savo paðaukimui, „Kristaus draugais“, ypatingu bûdu jo paðauktais, iðrinktais ir pasiøstais?

Að pats nuoðirdþiai tebeprisimenu pirmàjá klebonà, ðalia kurio, bûdamas jaunas kunigas, tarnavau: jo pavyzdys man parodë, kaip be iðlygø atsiduoti savo pastoracinëms uþduotims ligi pat savo mirties, kuri já iðtiko teikiant Viatikà sunkiam ligoniui. Á galvà taip pat ateina nesuskaièiuojama daugybë broliø kunigø, kuriuos esu sutikæs ir tebesutinku per savo pastoracines keliones á ávairias ðalis, – kunigø, dosniai kasdien vykdanèiø kunigiðkàjà tarnybà. Taèiau ðventojo Arso klebono pavartota formuluotë primena ir pervertà Jëzaus Širdá bei erðkëèiø vainikà ant jo galvos. Tad mintys krypsta ir á nesuskaièiuojamas kanèios situacijas, á kurias kunigai átraukti tiek patys bûdami ávairialypës þmogiðkosios skausmo patirties dalininkai, tiek ir dël to, kad sulaukia nesupratingumo ið tø, kuriems tarnauja: kaip galima uþmirðti daugybæ kunigø, kuriø orumas þeidþiamas, misijai trukdoma, persekiojimai verèia liudyti aukðèiausiàja – savo gyvybës – kaina.

Deja, yra ir be galo apgailëtinø situacijø, kai Baþnyèia kenèia dël kai kuriø savo tarnautojø neiðtikimybës. Pasauliui tai teikia pagrindà piktintis ir atmesti. Baþnyèiai tokiais atvejais daugiausia gali padëti ne skrupulingiausias savo tarnautojø silpnybiø atskleidimas, bet naujas ir dþiugus Dievo dovanos didybës suvokimas – dovanos, konkreèiai suspindinèios dosniø ganytojø, kupinø karðtos meilës Dievui bei artimui vienuoliø, ðviesiø ir kantriø dvasiniø vadovø asmenybëse. Šiame kontekste reikðmingas atramos taðkas visiems galëtø bûti ðventojo Jono Marijos Vianëjaus mokymai ir pavyzdys: Arso klebonas buvo kuo nuolankiausias, taèiau kartu suprato, jog kaip kunigas esàs neákainojama dovana savo þmonëms: „Geras ganytojas, ganytojas pagal Dievo ðirdá, yra didþiausias lobis, koká gerasis Dievas gali duoti parapijai, ir viena vertingiausiø dieviðkojo gailestingumo dovanø“ (3). Jis kalbëjo apie kunigystæ taip, tarsi tiesiog nepajëgtø suvokti þmogui patikëtos dovanos ir uþduoties didybës: „O, koks didis kunigas! …Jei tik jis pats suprastø, kas yra, numirtø… Jam paklûsta Dievas: jis iðtaria du þodþius, ir sulig jo balsu ið dangaus nuþengia Vieðpats, uþsidarydamas maþytëje ostijoje…“ (4). O savo tikintiesiems, aiðkindamas sakramentø reikðmæ, jis pasakë: „Be Šventimø sakramento Vieðpaties neturëtume. Kas já ten pastatë tabernakulin? Kunigas. Kas priëmë jûsø sielà pirmàkart áþengiant á gyvenimà? Kunigas. Kas jà maitina, teikdamas jai jëgø iki galo nueiti savo keliu? Kunigas. Kas jà parengs susitikti su Dievu, paskutiná kartà nuplaudamas Jëzaus Kristaus krauju? Kunigas, visada tik kunigas. O kai ta siela mirðta [per nuodëmæ], kas jà prikels, kas suteiks jai ramybæ ir taikà? Vël kunigas… Pagal Dievà kunigas yra viskas! …Tiktai danguje jis supras, kas yra ið tikrøjø“ (5). Šios iðtaros, gimusios kunigiðkoje ðventojo klebono ðirdyje, gali pasirodyti perdëtos. Taèiau jos parodo nepaprastà jo pagarbà Kunigystës sakramentui. Jis atrodë sukrëstas begalinio atsakomybës jausmo: „Jei suvoktume, kas ið tikrøjø þemëje yra kunigas, numirtume – ne ið baimës, bet ið meilës… Be kunigo ið mûsø Vieðpaties mirties ir kanèios neturëtume jokios naudos. Bûtent kunigas tæsia iðganymo darbà þemëje… Kam bûtø naudingas aukso pilnas namas, jei nebûtø në vieno, kuris turëtø raktà nuo jo durø? Kunigas turi raktà á dangiðkuosius lobius: bûtent jis atveria duris, jis yra gerojo Dievo ekonomas, jo gërybiø valdytojas… Palikite parapijà dvideðimt metø be kunigo, ir ten pradës garbinti gyvûnus… Kunigas yra ne kunigas sau, bet jums“ (6).

Vykdamas á Arsà, nedidelá kaimelá, turintá 230 gyventojø, jis vyskupo jau buvo áspëtas, jog ten jo laukia religiniu poþiûriu kebli situacija: „Parapijoje nëra didelës meilës Dievui; jûs jos turësite ákvëpti.“ Vadinasi, jis gerai þinojo, jog turi ten vykti ákûnyti Kristaus artumà, liudydamas jo iðganomàjá romumà. „[Mano Dieve,] leisk man atversti savo parapijà; dël to galëèiau visà gyvenimà kæsti viskà, kà panorësi!“ – ðtai tokia malda pradëjo jis savo misijà (7). Šventasis klebonas parapijos atvertimui paskyrë visas savo jëgas, pirmenybæ teikdamas jam patikëtos tautos krikðèioniðkajam ugdymui. Brangûs broliai kunigai, praðykime Vieðpatá malonës, kad ir mes iðmoktume Jono Marijos Vianëjaus pastoracinio metodo! Pirmiausia turëtume mokytis visiðkai sutapatinti save su uþduotimi. Jëzuje asmuo ir misija ið esmës sutampa: visa jo iðganomoji veikla buvo ir yra jo „sûniðkojo Að“, nuo amþiø meiliai paklûstanèio Tëvo valiai, iðraiðka. Tokios sutapties kukliai, taèiau autentiðkai privalo siekti ir kunigas. Savaime suprantama, neuþmirðtina, kad esminis tarnybos poveikis nepriklauso nuo kunigo ðventumo. Taèiau ið akiø nevalia iðleisti ir nepaprasto vaisingumo, kylanèio ið tarnybos objektyvaus ir kunigo subjektyvaus ðventumo atitikties. Arso klebonas nedelsdamas pradëjo nuolankiai ir kantriai stengtis savo kunigiðkàjá gyvenimà suderinti su jam patikëtos tarnybos ðventumu ir pasakë, jog net fiziðkai „gyvenàs“ parapijos baþnyèioje: „Vos atvykæs, savo gyvenamàja buveine pasirinko baþnyèià… Auðtant áþengdavo á baþnyèià ir iðeidavo tik po vakarinio Vieðpaties angelo. Prireikus ten jo ir reikëdavo ieðkoti“, – raðoma jo pirmojoje biografijoje (8).

Pamaldûs pagarbiø hagiografø perdëjimai neturëtø duoti dingsties iðleisti ið akiø ir to, kad ðventasis klebonas mokëjo veikliai „gyventi“ visoje savo parapijos teritorijoje: jis sistemingai lankë ligonius ir ðeimas, rengë liaudiðkàsias misijas ir globëjø ðventes, rinko ir tvarkë pinigus gailestingosios meilës bei misijø darbams, graþino savo baþnyèià bei aprûpino jà baþnytine áranga, rûpinosi Providence (vienos ið jo ásteigtø institucijø) naðlaitëmis ir jø auklëtojomis, skyrë dëmesio mokykliniam vaikø lavinimui, steigë brolijas ir akino pasaulieèius su juo bendradarbiauti.

Jo pavyzdþio paskatintas, norëèiau pabrëþti, jog bendradarbiavimo laukas turi apimti vis daugiau tikinèiø pasaulieèiø, su kuriais kunigai sudaro kunigiðkàjà tautà (9) ir tarp kuriø gyvena, „kad visus juos vestø á meilës vienybæ, patys mylëdami vieni kitus broliðka meile ir lenktyniaudami tarpusavio pagarba (Rom 12, 10)“ (10). Šiame kontekste primintinas Vatikano II Susirinkimo gyvas paraginimas, kad kunigai pripaþintø ir skatintø „pasaulieèiø vertæ bei jiems skirtàjá vaidmená Baþnyèios misijoje… Noriai teiðklauso pasaulieèiø, broliðkai apsvarstydami jø pageidavimus bei pripaþindami jø patirtá ir kompetencijà ávairiose þmogiðkosios veiklos srityse, kad drauge su jais galëtø áþvelgti laiko þenklus“ (11).

Parapijieèius ðventasis klebonas pirmiausia mokë savo gyvenimo liudijimu. Regëdami jo pavyzdá, tikintieji iðmoko melstis, mielai pasilikdami prie tabernakulio pabûti su eucharistiniu Jëzumi (12). „Norint gerai melstis, daug þodþiø nereikia, – aiðkino jiems klebonas. – Þinodami, kad Jëzus yra ten, ðventajame tabernakulyje, atverkime jam savo ðirdá, dþiaukimës jo ðventàja artybe. Tai pati geriausia malda“ (13). Jis taip pat ragindavo: „Ateikite komunijos, mano broliai, ateikite pas Jëzø. Ateikite, kad juo gyventumëte, kad galëtumëte su juo gyventi…“ (14). „Tiesa, kad jûs to neverti, taèiau jums to reikia!“ (15). Toks tikinèiøjø pratinimas prie eucharistinës artybës bei komunijos bûdavo ypaè paveikus, kai tikintieji matydavo já aukojant ðv. Miðias. Kas ten dalyvaudavo, sakydavo, jog „nebûtø ámanoma surasti kito, kuris geriau iðreikðtø garbinimà… Jis kupinas meilës þvelgdavo á Ostijà“ (16). „Miðiø aukos neatsveria visi geri darbai, nes tie darbai yra þmogaus, tuo tarpu ðventosios Miðios – Dievo“ (17), – sakë jis. Šventasis kunigas buvo ásitikinæs, kad nuo Miðiø priklauso, ar kunigiðkasis gyvenimas bus uolus: „Kunigas suglemba todël, kad Miðioms skiria per menkai dëmesio! Mano Dieve, koks apgailëtinas kunigas, kuris Miðias aukoja taip, tarsi darytø kà nors áprasta“ (18). O jis savo áproèiu patarë per Miðiø ðventimà visada aukoti ir savo paties gyvenimà: „Kaip gerai elgiasi kunigas, kas rytà atnaðaudamas save Dievui kaip aukà!“ (19).

Toks asmeninis ásijautimas á Kryþiaus aukà nuvesdavo já – vienu vieninteliu dvasiniu judesiu – nuo altoriaus á klausyklà. Kunigai niekada neturëtø pulti á neviltá, matydami tuðèias klausyklas, nei tenkintis konstatuodami tikinèiøjø antipatijà ðiam sakramentui. Šventojo klebono laikais Prancûzijoje iðpaþintis buvo nei paprastesnis, nei daþnesnis dalykas kaip mûsø dienomis, nes ledinë revoliucijos audra ilgam sunaikino religinæ praktikà. Taèiau jis visokiais bûdais, pamokslais ir átikinamais patarimais, stengësi padëti savo parapijieèiams ið naujo atrasti sakramentinës atgailos reikðmæ bei groþá, pateikdamas jà kaip neatskiriamai su eucharistine artybe susijusià bûtinybæ. Taip jam pavyko iðjudinti dorybës apytakà. Valandø valandas bûdamas baþnyèioje prieðais tabernakulá, jis pasiekë, kad tikintieji ëmë juo sekti. Jie ateidavo aplankyti Jëzaus, bûdami tikri uþtiksià ten ir kunigà, pasirengusá iðklausyti ir atleisti. Vëliau já net ðeðiolika valandø kasdien klausykloje iðlaikydavo nuolat didëjantis atgailautojø srautas ið visos Prancûzijos. Anuomet sakyta, kad Arsas tapæs „didþiule sielø ligonine“ (20). „Malonë, kurià jis gavo [nusidëjëliams atversti], buvo tokia stipri, kad vydavosi juos nepalikdama jø ramybëje në minutës“, – tikina pirmasis biografas (21). Šventasis klebonas irgi tà patá turëjo omenyje sakydamas: „Ne nusidëjëlis gráþta pas Dievà, praðydamas atleidimo, bet pats Dievas vaikosi nusidëjëlá ir skatina gráþti pas Já“ (22). „Šis gerasis Iðganytojas toks kupinas meilës, kad mûsø visur ieðko“ (23).

Mes, kunigai, visada turime jausti, kad þodþiai, kuriuos jis ádëjo á Kristaus lûpas, svarbûs mums visiems asmeniðkai: „Ápareigoju visus savo tarnautojus nusidëjëliams skelbti, kad visada esu pasirengæs juos priimti, kad mano gailestingumas beribis“ (24). Ið Arso ðventojo klebono mes, kunigai, galëtume pasimokyti ne tik neiðsemiamo pasitikëjimo Atgailos sakramentu, akinanèio vël padaryti já savo pastoraciniø pastangø ðerdimi, bet ir „iðganymo dialogo“, kuris ten turi rutuliotis. Arso klebonas ávairiø atgailautojø atþvilgiu laikydavosi kaskart skirtingai. Kurie prie jo klausyklos artindavosi, traukiami vidinio ir nuolankaus poreikio gauti Dievo atleidimà, tie sulaukdavo padràsinimo nerti á viskà su savimi nusineðanèià „sraunià dieviðkojo gailestingumo upæ“. O kas bûdavo nusiminæs dël savo silpnumo ir nepastovumo ir baimindavosi pakartotiniø suklupimø ateityje, tam klebonas apreikðdavo Dievo slëpiná jaudinanèio groþio pasakymu: „Gerasis Dievas viskà þino. Dar prieð jums nusidedant, jis jau þino, kad nusidësite, ir vis dëlto jis jums atleidþia. Kokia didþiulë meilë mûsø Dievo, kuris savanoriðkai net uþmirðta ateitá, kad tik galëtø atleisti!“ (25). Tuo tarpu kas iðpaþindavo savo kaltes drungnai ir beveik abejingai, tam jis savo aðaromis leisdavo rimtai ir aiðkiai suvokti, kokia „pasibjaurëtina“ esanti tokia laikysena: „Verkiu, nes jûs neverkiate“, – sakydavo jis (26). „Jei Vieðpats nebûtø geras! Taèiau jis toks geras! Reikia bûti laukiniu, kad ðitaip elgtumeis tokio gero Tëvo akivaizdoje!“ (27). Jis suþadindavo drungnøjø ðirdyje gailestá, priversdamas juos tarsi savo akimis pamatyti nuodëmklausio veide „ákûnytà“ Dievo kanèià dël nuodëmiø. Tiems, kurie pasirodydavo trokðtà gilesnio dvasinio gyvenimo ir tam pajëgûs, jis plaèiai atverdavo savo meilës gelmes, pareikðdamas, kaip neapsakomai nuostabu gyventi susivienijus su Dievu ir jo artybëje: „Viskà daryti Dievo akivaizdoje, viskuo bûti su Dievu, viskà daryti, kad patiktum Dievui… Kaip tai nuostabu!“ (28). Ir mokydavo ðitaip melstis: „Mano Dieve, duok man malonæ kuo labiau tave mylëti“ (29).

Arso klebonas savo dienomis ástengë perkeisti tokios gausybës þmoniø ðirdá ir gyvenimà todël, kad jam pavyko padëti jiems suvokti gailestingàjà Dievo meilæ. Toks skelbimas ir toks meilës tiesos liudijimas mûsø laikais irgi neatidëliotinas: Deus caritas est (1 Jn 4, 8). Jëzaus þodþiu bei sakramentais Jonas Marija Vianëjus mokëjo ugdyti savo tautà, nors, ásitikinæs savo netinkamumu, neretai susvyruodavo ir net trokðdavo nusimesti tarnybos parapijoje atsakomybæ, kurios nesijautë vertas. Taèiau, bûdamas pavyzdingo klusnumo, niekada nepaliko savo posto, nes buvo pagautas apaðtaliðkos aistros darbuotis dël sielø iðganymo. Jis visà save atidavë savo paðaukimui bei misijai praktikuodamas grieþtà askezæ. „Mums, klebonams, didelë nelaimë yra tai, kad siela atbunka“ (30), – apgailestavo ðventasis, turëdamas galvoje pavojingà ganytojo pripratimà prie nuodëmës ar abejingumo bûvio, kuriame gyvena daug jo ganomøjø. Budrumu bei pasninkavimu jis tramdë savo kûnà, kad ðis neimtø prieðintis jo kunigiðkajai sielai. Ir nevengdavo savæs marinti dël jam patikëtø sielø gerovës ir permaldavimo uþ jas visas per iðgirstas nuodëmes. Vienam broliui kunigui jis pareiðkë: „Iðduosiu jums savo receptà: nusidëjëliams paskiriu nedidelæ atgailà, o likusià pats atlieku uþ juos“ (31). Palikus nuoðalyje konkreèià atgailà, kurià prisiimdavo Arso klebonas, jo mokymo esmë visiems tebegalioja: sielos atpirktos Jëzaus krauju, ir kunigas negali atsiduoti jø gelbëjimui atsisakydamas asmeniðkai tapti jø atpirkimo „brangios kainos“ dalininku.

Šiandieniame pasaulyje, lygiai kaip ir nelengvais Arso klebono laikais, kunigui bûtina savo gyvenimu bei veikla galingai liudyti Evangelijà. Paulius VI pagrástai atkreipë dëmesá: „Šiandienis þmogus mieliau klauso liudytojø, ne mokytojø, o jei klauso mokytojø, tai dël to, kad jie yra liudytojai“ (32). Kad mumyse neatsivertø egzistencinë tuðtuma ir neiðkiltø pavojus mûsø tarnybos veiksmingumui, turime vis ið naujo savæs klausti: „Ar tikrai esame persisunkæ Dievo þodþiu? Ar tai tikrai maistas, kuriuo gyvename labiau negu ðio pasaulio duona ir daiktais? Ar tikrai já paþástame? Ar mylime? Ar tikrai jis mus taip giliai palieèia, kad pertvarko mûsø gyvenimà, mûsø màstymà?“ (33). Kaip Jëzus paðaukë Dvylika, kad ðie bûtø su juo (plg. Mk 3, 14), ir tik po to iðsiuntë juos skelbti, lygiai taip ir mûsø dienomis kunigai paðaukti perimti tà „naujà gyvensenà“, kuriai pradþià davë Jëzus ir kurià sava padarë apaðtalai (34).

Bûtent besàlygiðkas tos „naujos gyvensenos“ perëmimas ir þenklino Arso klebono kunigiðkàsias pastangas. Enciklikoje Sacerdotii nostri primordia, paskelbtoje 1959-aisiais, praëjus ðimtui metø nuo Jono Marijos Vianëjaus mirties, Jonas XXIII jo asketiðkumà pirmiausia siejo su „trimis Evangelijos patarimais“, kuriuos ávardijo kaip bûtinus ir ðiandieniam kunigui: „Net jei kunigas tokiam gyvenimo ðventumui pasiekti savo kaip dvasininko bûviu nëra ápareigotas praktikuoti Evangelijos patarimø, jie jam, kaip ir visiems Vieðpaties mokiniams, siûlosi kaip áprastinis krikðèioniðkojo ðventëjimo kelias“ (35). Arso klebonas mokëjo tinkamai gyventi „Evangelijos patarimais“ savo kunigiðkajame bûvyje. Jo neturtas skyrësi nuo bûdingo paðvæstajam asmeniui ar vienuoliui ir buvo toks, kokio laukiama ið pasaulietinio kunigo: nors ir disponavo didelëmis piniginëmis lëðomis (pasiturintys piligrimai neuþmirðdavo paremti jo karitatyviniø darbø), jis þinojo, jog visa skirta jo baþnyèiai, jo vargðams, naðlaièiams, jo Providence mergaitëms (36), labiausiai skurstanèioms ðeimoms. Taigi buvo „turtingas, kad duotø kitiems, bet labai neturtingas sau paèiam“ (37). Jis aiðkindavo: „Mano paslaptis paprasta: atiduoti viskà ir nieko sau nepasilaikyti“ (38). Kai nieko neturëdavo, Arso klebonas patenkintas sakydavo á já besikreipiantiems vargðams: „Šiandien esu toks pat vargðas, kaip ir jûs“ (39). Todël gyvenimo pabaigoje visiðkai ramiai galëjo pareikðti: „Nebeturiu nieko. Dabar gerasis Dievas gali mane pasiðaukti, kada nori!“ (40). Jo skaistumas irgi buvo toks, koks bûtinas kunigo tarnybai. Galima sakyti, jog tai buvo skaistumas, prideramas tam, kuris nuolat lyti Eucharistijà ir karðta ðirdimi á jà þvelgia bei lygiai taip pat karðtai teikia jà savo tikintiesiems. Kalbëta, kad „jo þvilgsnis spindi skaistumu“, ir tikintieji tai pastebëdavo, kai jis ásimylëjusiomis akimis þvelgdavo á tabernakulá (41). Jono Marijos Vianëjaus klusnumas irgi neatskiriamas nuo skausmingo kasdieniø savo tarnybos pareigø laikymosi. Þinoma, kaip daþnai já kankindavusi mintis apie savo netinkamumà klebono tarnybai ir koks stiprus bûdavæs troðkimas pabëgti ir „vienumoje apverkti savo varganà gyvenimà“ (42). Tik klusnumas bei aistra gelbëti sielas sulaikydavo já pasilikti. Sau ir savo tikintiesiems jis pareiðkë: „Nëra dviejø gerø bûdø tarnauti Dievui. Tëra vienas vienintelis – tarnauti jam taip, kaip jis nori“ (43). Auksinë jo klusnaus gyvenimo taisyklë, regis, buvo ði: „Daryti tik tai, kà galima paaukoti gerajam Dievui“ (44).

Kalbëdamas apie dvasingumà, ugdytinà Evangelijos patarimø praktikavimu, ðiais Kunigø metais norëèiau kunigus paraginti pasinaudoti naujuoju pavasariu, ðiomis dienomis þadinamu Baþnyèioje Šventosios Dvasios – taip pat per baþnytinius sàjûdþius bei naujàsias bendruomenes. „Dvasios dovanos daugialypës... Ji puèia, kur nori. Ji daro tai nelauktu bûdu, nelauktose vietose ir anksèiau neásivaizduojamomis formomis <...>, bet kartu parodo mums, jog veikia turëdama prieð akis vienatiná kûnà ir vienatinio kûno vienybæ“ (45). Šiame kontekste galioja Presbyterorum ordinis nurodymas: „Tirdami, ar pasaulieèiø dvasia yra ið Dievo, kunigai su tikëjimo nuovoka teþvelgia á ávairias jø turimas charizmas – ir kuklesnes, ir iðkilesnes, – dþiaugsmingai tepripaþásta jas ir rûpestingai tepuoselëja“ (46). Šios dovanos, daugelá kreipianèios didesnio dvasinio gyvenimo link, gali bûti naudingos ne tik tikintiems pasaulieèiams, bet ir patiems kunigams. Mat ði áðventintøjø tarnautojø ir charizmø bendrystë gali „tinkamai pastûmëti Baþnyèià ið naujo ásipareigoti vilties ir meilës Evangelijos skelbimui bei liudijimui visose pasaulio dalyse“ (47). Be to, remdamasis popieþiaus Jono Pauliaus II apaðtaliðkuoju paraginimu, norëèiau pridurti, kad ðventimais suteikiamai tarnybai bûdinga radikali „bendruomeninë forma“ ir kad jà galima vykdyti tik kunigui esant bendrystëje su savo vyskupu (48). Bûtina, kad ði Šventimo sakramentu besiremianti ir bendru Eucharistijos ðventimu iðreiðkiama kunigø tarpusavio ir su savo vyskupu bendrystë bûtø ágyvendinama ávairiomis konkreèiomis veiklaus ir nuoðirdaus kunigiðkojo broliðkumo formomis (49). Tik tada kunigai galës pilnatviðkai gyventi celibato dovana ir gebës leisti suþydëti krikðèioniðkosioms bendruomenëms, kuriose kartosis Evangelijos pirmojo skelbimo stebuklai.

Prie pabaigos artëjantys Pauliaus metai kreipia mûsø mintis ir á tautø apaðtalà, kuriame prieð mûsø akis suspindi puikus visiðkai savo tarnybai „atsidavusio“ kunigo pavyzdys. „Kristaus meilë, – raðo jis, – valdo mus, ásitikinusius, kad jei vienas mirë uþ visus, tai ir visi yra miræ“ (plg. 2 Kor 5, 14). Ir priduria: „Jis yra miræs uþ visus, kad gyvieji nebe sau gyventø, bet tam, kuris uþ juos numirë ir buvo prikeltas“ (2 Kor 5, 15). Argi begalima geresnæ programà pasiûlyti kunigui, pasiryþusiam þengti krikðèioniðkojo tobulumo keliu?

Brangûs kunigai, ðventojo Jono Marijos Vianëjaus 150-øjø mirties (1859) metiniø ðventë prasideda kà tik pasibaigus Marijos pasirodymø Lurde (1858) 150-øjø metiniø minëjimui. Jau 1959 m. palaimintasis popieþius Jonas XXIII sakë: „Prieð paèià Arso klebono nuopelningo gyvenimo pabaigà kitoje Prancûzijos dalyje nuolankiai ir tyrai mergaitei pasirodë Nesuteptoji Mergelë, kad perteiktø jai maldos ir atgailos þinià, kurios milþiniðkas atgarsis jau ðimtà metø gerai þinomas. Ið tiesø, ðventasis kunigas, kurio atminimà ðvenèiame, savo gyvenimu ið anksto gyvai parodë didþiàsias antgamtines tiesas, perteiktas Massabielle‘io regëtojai. Jis pats karðtai gerbë Švenèiausiosios Mergelës Nekaltàjá Prasidëjimà – jis, 1836 m. paskyræs savo parapijà be nuodëmës pradëtajai Marijai ir vëliau su tokiu dideliu tikëjimu bei dþiaugsmu priëmæs 1854 m. dogminá apibrëþimà“ (50). Šventasis klebonas savo tikintiesiems visada primindavo, kad „Jëzus Kristus, atidavæs mums viskà, kà galëjo duoti, dar panoro palikti ir savo brangiausià turtà – savo motinà“ (51).

Švenèiausiajai Mergelei patikiu ðiuos Kunigø metus, praðydamas jos dosniai prisidëti, kad kiekvieno kunigo dvasioje atgimtø visiðko atsidavimo Kristui ir Baþnyèiai idealai, ákvëpdavæ ðventojo Arso klebono mintis ir darbus. Savo besàlygiðkà atsidavimà Dievui ir Baþnyèiai Jonas Marija Vianëjus maitino uoliu maldos gyvenimu ir aistringa meile nukryþiuotajam Jëzui. Tepaskatina jo pavyzdys ðiandien, kaip ir visada, tokiam reikalingam vienybës su vyskupu, vieno su kitu ir su pasaulieèiais liudijimui. Nepaisant pasaulyje esanèio blogio, Kristaus Vakarienës menëje apaðtalams iðtarti þodþiai iðlieka visada aktualûs: „Pasaulyje jûsø priespauda laukia, bet jûs bûkite dràsûs: að nugalëjau pasaulá!“ (Jn 16, 33). Tikëjimas á dieviðkàjá Mokytojà suteikia mums jëgø pasitikint þvelgti á ateitá. Brangûs kunigai, Kristus deda á jus viltis. Sekdami ðventojo Arso klebono pavyzdþiu, leiskitës bûti Jo pagaunami, o tada ðiandieniame pasaulyje ir jûs bûsite vilties, susitaikymo ir taikos ðaukliai!

Nuoðirdþiai jus laiminu.

Vatikanas, 2009 m. birþelio 16 d.

BENEDICTUS PP. XVI

Nuorodos

(1) Klebonø globëju já 1929 m. paskelbë popieþius Pijus XI.
(2) „Le Sacerdoce, c‘est l‘amour du coeur de Jésus“ (Le curé d‘Ars. Sa pensée – Son coeur. Présantés par l‘Abbé Bernard Nodet, éd. Xavier Mappus, Foi Vivante, 1966, p. 98). Toliau: Nodet. Šis sakinys taip pat cituojamas Katalikø Baþnyèios katekizme, 1589.
(3) Nodet, p. 101.
(4) Ten pat, p. 97.
(5) Ten pat, p. 98–99.
(6) Ten pat, p. 98–100.
(7) Ten pat, 183.
(8) Monnin A. Il curato d‘Ars. Vita di Gian-Battista-Maria Vianney. Vol. I, ed. Marietti, Torino 1870, p. 122.
(9) Plg. Lumen gentium, 10.
(10) Presbyterorum ordinis, 9.
(11) Ten pat.
(12) „Kontempliacija yra á Jëzø nukreiptas tikëjimo þvilgsnis. Að þiûriu á Já, o Jis þiûri á mane, – pasakë prieð tabernakulá besimeldþiantis vienas Arso kaimietis jo ðventojo klebono laikais“ (Katalikø Baþnyèios katekizmas, 2715).
(13) Nodet, p. 85.
(14) Ten pat, p. 114.
(15) Ten pat, p. 119.
(16) Monnin A., op. cit., II, p. 430 ir t.
(17) Nodet, p. 105.
(18) Ten pat.
(19) Ten pat, p. 104.
(20) Monnin A., op. cit., II, p. 293.
(21) Ten pat, p. 10.
(22) Nodet, p. 128.
(23) Ten pat, p. 50.
(24) Ten pat, p. 131.
(25) Ten pat, p. 130.
(26) Ten pat, 27.
(27) Ten pat, p. 139.
(28) Ten pat, p. 28.
(29) Ten pat, p. 77.
(30) Ten pat, p. 102.
(31) Ten pat, p. 189.
(32) Evangelii nuntiandi, 41.
(33) Benediktas XVI. Pamokslas per Chrizmos Miðias (2009 04 09).
(34) Plg. Benediktas XVI. Kreipimasis á Dvasininkijos kongregacijos visuotinio susirinkimo dalyvius (2009 03 16).
(35) I dalis.
(36) Taip jis pavadino namus, kuriuose buvo ugdoma 60 pamestø mergaièiø. Jis buvo pasiryþæs viskam, kad juos iðlaikytø: „J‘ai fait tous les commerces imaginables – dariau visus ámanomus mainus“, – pasakë jis juokdamasis (Nodet, p. 214).
(37) Nodet, p. 216.
(38) Ten pat, p. 215.
(39) Ten pat, p. 216.
(40) Ten pat, p. 214.
(41) Plg. ten pat, p. 112.
(42) Plg. ten pat, p. 82–84; 102–103.
(43) Ten pat, p. 75.
(44) Ten pat, p. 76.
(45) Benediktas XVI. Pamokslas per Sekminiø vigilijà (2006 06 03).
(46) Nr. 9.
(47) Benediktas XVI. Kreipimasis á vyskupus, artimus fokoliarø sàjûdþiui ir Šv. Egidijaus bendruomenei (2007 02 08).
(48) Plg. 17.
(49) Plg. Jonas Paulius II. Apaðtaliðkasis paraginimas Pastores dabo vobis, 74.
(50) Enciklika Sacerdotii nostri primordia, III dalis.
(51) Nodet, 244.

 
 
   
Apie naujienø grupes 
 
     
© 1998-2002, 2003-2005, 2006-2020 Katalikø interneto tarnyba, info@kit.lt